Juozo Oleko asmeninė svetainė



Medicina

Kiek prisimenu, prisimenu profesinė orientacija šeimoje prasidėjo labai anksti. Ja užsiėmė mano senelis Antanas pasakodamas įvairias istorijas apie medikus ir pateikdamas įdomius pamokančius gyvenimiškus pavyzdžius. Todėl kai ketvirtoje klasėje labai aktyvi ir mokanti gražiai bendrauti su vaikais mokyklos gydytoja-stomatologė Puišienė pakvietė susiburti klasės sanpostininkų (vaikų kurie dalyvautų pirmos medicininės pagalbos teikimo varžybose) drąsiai pirmasis pakėliau ranką. Vėliau ši mūsų komanda tapo tarpklasinių varžybų daugkartine nugalėtoja ir mes net trys jos nariai iš keturių pasirinkome mediko kelią. Studijų metais jau pirmame kurse pradėjau lankyti studentų traumatologijos mokslinį vėliau chirurgijos būrelius. Atlikome eilę eksperimentinių darbų tiriant šalčio poveikį nudegimų gydymui, persodindami širdį, taip analizavome įvairius klinikinius, kol galiausiai pradėjome mikrochirurginius eksperimentus.

Pradėjęs tuo metu klinikinę internatūrą laisvą valandėlę eidavau į operacinę stebėti Kęstučio ir Mečislovo Vitkų atliekamų mikrochirurginių operacijų. Tai buvo fantastika. Kai atvežta nubalus amputuota galūnė po kelių valandų preciziško darbo palinkus prie mikroskopo pagaliau nurausta, o vėliau ir pradeda normaliai funkcionuoti. 1982 m. kartu su docentu Mečislovu Vitkumi ir jo sūnumi dabar jau profesoriumi Kęstučiu Vitkumi įkūrėme Vilniaus universiteto mikrochirurgijos laboratoriją ir kartu jos operacinėse praleidome beveik dešimtmetį, teikdami pagalbą nelaimių ištiktiems žmonėms ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Baltarusijos. 1985 m. man teko garbė ir atsakomybė pirmajam Lietuvoje skubos tvarka atlikti po traumos netekto rankos nykščio mikrochirurginę rekonstrukciją. Šį atvejį aprašiau tuomet vieninteliam Lietuvoje moksliniam medicinos žurnale „Sveikatos apsauga“ 1987 m. profesoriui K.Vitkui asistavau operuojant Lietuvos krepšinio legendos A.Sabonio nutrūkusią dešinės kojos Achilo sausgyslę.

Po operacijos A.Sabonį siunčiame reabilitacijai

Po operacijos A.Sabonį siunčiame reabilitacijai

Operacija pavyko gerai, nors buvome labai stipriai spaudžiami kontrolierių iš Maskvos kodėl ėmėmės šios atsakomybės. Mūsų sėkmė tapo ir Lietuvos krepšinio sėkme: po operacijos A.Sabonio žaidimas dar dešimtmetį garsino Lietuvą visame pasaulyje, o mūsų Vilniaus universiteto mikrochirurgų grupei, už rekonstrukcinės mikrochirurgijos darbų ciklą buvo paskirta Lietuvos nacionalinė mokslo premija. Tais pačiais 1987 m. aš savo mokslininko ir praktiko patirtį apibendrinau parašydamas ir apgindamas mokslų daktaro disertaciją „Mikrochirurgijos metodų taikymas gydant lėtinius osteomielitus“. Mūsų centre vyravo labai gera kūrybinga ir draugiška, tarnyste žmogui, kilniems idealams pagrįsta atmosfera, mes buvome darni ir vieninga šeima, kartais budėjimuose praleidžianti po keliolika naktų per mėnesį. Sklandė įvairiausios legendos, kaip mes tiek laiko galime išsėdėti prie operacinio stalo, nes kai kurios operacijos užtrukdavo po keliolika valandų. Mes nagrinėjome savo operacijų rezultatus, skaitėme pranešimus, spausdinome straipsnius. Tuo metu buvome ryškūs savo srities šio regiono lyderiai. Iš mikrochirurgijos srities tuo metu įforminau keliolika racionalizacinių pasiūlymų ir paskelbiau kelias dešimtis mokslinių straipsnių. Tai tęsėsi iki Sąjūdžio pradžios. Sąjūdžio metu ir pirmais Nepriklausomybės metais savo meilę šeimai ir mikrochirurgijai dar reikėjo dalytis su kova už šalies laisvę ir jos įtvirtinimą.

Burnos, veido ir žandikaulių chirurgijos vadovėlis

Burnos, veido ir žandikaulių chirurgijos vadovėlis

Nuo 1992 m. po JAV veido – žandikaulių chirurgų vizito į Lietuvą aš savo mokslinę ir chirurginę veiklą sukoncentravau įgimtų veido anomalijų gydymui ir jų profilaktikai, operavau mažuosius ligoniukus, organizavau tarnybą, atlikau tyrimus, publikavau straipsnius, skaičiau paskaitas studentams ir gydytojams. Dirbau mokslinių „Medicinos“ ir „Stomatologijos“ žurnalų redakcinėse kolegijose. 1996 m. parašiau studentams mokymo priemonę „Įgimti lūpos nesuaugimai“. 1999 m. man Vilniaus universitete suteiktas docento vardas. Dabar plastinės chirurgijos darbus tęsia mano mokiniai – D.Radzevičius, D.Jauniškis, A.Jankauskas, J.Janavičius ir kt., o veido žandikaulių chirurgijos srityje – jau doc. L.Zaleckas, gyd. J.Martusevičiūtė, gyd. Spruogis, gyd. S.Grybauskas. Didžiuojuosi jų profesionalumu ir pasiektais rezultatais. Džiugu, jog prie šios komandos baigus mokslus sėkmingai prisijungė ir mano dukra gyd. ortodontė Laura Linkevičienė. Turiu gerą galimybę stebėti kaip auga mano operuoti vaikai, kartais patarti kolegoms. Šiuo metu artėja laikas kai pirmieji mano operuoti mažyliai taps jaunavedžiais. Visuomet svajojau įsirėminti vestuvinę nuotrauką tų pirmųjų operuotų „pilkųjų ančiukų“ kuriuos matau virstant gražuolėmis gulbėmis. Kartais juos sutinku tiesiog gatvėje, parduotuvėje ar bažnyčioje ir visuomet malonu išvysti jų dailią šypseną. Kai kam iš jų užteko vienos operacijos, o kažkam reikėjo ir kelių bei ilgoko ortodontinio gydymo, kalbos specialisto pamokų, bet dabar jie gali laisvai šypsotis, nes veikia sistema (www.cleft.lt) ir mūsų bendros pastangos davė gerus vaisius. Ačiū jiems ir jų tėvams už sutarimą ir bendradarbiavimą. Kad mokslo vaisiai nebūtų tokie kartūs jaunesniems būsimiems kolegoms kartu savo mokiniais 2008 m. pasidalindami sukaupta patirtimi išleidome naują „Burnos, veido ir žandikaulių chirurgijos“ vadovėlį.

Tikiuosi, jog šį vaisingą bendravimą tęsime ir ateityje.