Juozo Oleko asmeninė svetainė



 

Šiais metais 11  bus ne tik krepšinio legendos Sabonio, bet ir NATO skaičius – kovo 29 d. sukaks vienuolika Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje metų.
Lietuvos narystės Aljanse sukaktį stengiamės pažymėti kasmet. Prieš metus iškilmingais renginiais, leidiniais ir intelektualų diskusijomis paminėjome mūsų pirmąjį narystės NATO dešimtmetį. Šįmet tokių iškilmių nebus, tačiau prisiminti šią sukaktį privalu. Ne tik todėl, kad tokia tradicija, tačiau ir dėl to, kad vienuoliktaisiais narystės Aljanse metais turbūt labiausiai atsiskleidė tikroji NATO svarba Lietuvai.

Šiandien gyvename neramioje aplinkoje. Jau nebestebina nuolatos Rusijos karinių pajėgų rengiamos pratybos Kaliningrade ir kitur, kone kasdieniais tapo karinių orlaivių skrydžiai virš Baltijos jūros. Lietuvai svarbi ir artima šalis Ukraina patyrė ginkluotą Rusijos agresiją – dalis jos teritorijos aneksuota, kitoje šeimininkauja Rusijos apginkluoti ir visokeriopai remiami separatistai.
Rusijos propagandinė melo mašina veikia nesustabdoma. Pagal savo begėdiškumo lygį ji tikriausiai neturi analogų pasaulyje. Tačiau tiesa anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių. Kartais ją tampa per sunku nuslėpti, kartais pagrindiniai veikiantys asmenys nusprendžia patys pripažinti žinomus faktus ir taip baigti spėliones ir spekuliacijas.
Štai Krymo aneksijos metinėms skirtoje dokumentinėje kino juostoje pats Rusijos prezidentas viešai ir be užuolankų papasakojo, kad Krymo okupacija ir aneksija buvo iš anksto suplanuota karinė operacija, kurioje jis asmeniškai priėmė svarbiausius sprendimus. Pateikė ir pikantiškų operacijos detalių, kaip buvo blokuojamas Ukrainos karinių pajėgų ryšys; patvirtino, kad pagarsėję „žalieji žmogeliukai“ buvo ne kas kita kaip Rusijos specialiosios pajėgos. Maža to, sužinojome, kad šios operacijos sudėtinė dalis buvo ir didesnė Rusijos branduolinės ginkluotės parengtis – matyt, manant, kad tam tikromis aplinkybėmis ir ją gali tekti panaudoti.
Štai taip netikėtai oficialu tapo tai, ką Rusijos propagandinės mašinos ruporai iki tol įnirtingai neigė, skelbdami pasauliui neįtikėtinas istorijas apie „rusakalbių gyventojų teisių pažeidimus“, „Ukrainos fašistų siautėjimus“, tarptautinės teisės normų laikymąsi prisijungiant sau kitos valstybės teritoriją. Niekur, anot tų pasakojimų, Rusijos kariai nedalyvavo, o jei ir dalyvavo, tai tik pašmėžuodami kažkur antrame plane. Dabar paaiškėjo, kad Rusijos kariai visur aktyviai dalyvavo, o nurodymų sulaukdavo ir iš paties vyriausiojo pajėgų vado Kremliuje.
Iki liepos vidurio Nyderlandų tyrėjai turėtų paskelbti ir oficialias išvadas apie Malaizijos orlaivio MH-17 katastrofos priežastis – tiesos ir šviesos turėtų tapti dar daugiau.
Tikiuosi, kad sulauksime oficialių dalyvių ir liudytojų prisipažinimų ir atviresnių pasakojimų apie Rusijos karinių pajėgų vaidmenį karo veiksmuose Pietryčių Ukrainoje. Ten jų palikti pėdsakai kur kas ryškesni ir kruvinesni nei Kryme.
Besidomintys informacijos apie tai gali ir patys susirasti daugiau nei pakankamai. Net ir Minske pasirašytuose susitarimuose dėl ugnies nutraukimo, dėl kurių derėjosi ir kuriuos aprobavo Rusija, įvardijamos atitrauktinos artilerijos sistemos (tokios kaip „Tornado S“), kurias turi tik Rusijos karinės pajėgos. Maskvos paaiškinimai apie Donbase netikėtai „pasiklydusius“ Rusijos desantininkus ir „atostogaujančias“ tankų įgulas su technika šiame kontekste atrodo išties groteskiški. Visi, kuriems bent kiek rūpi tiesa, tepasidomi – informacijos pilna įvairiuose prieinamuose šaltiniuose. O kam tiesa nerūpi, gali ir toliau žiūrėti Kremliaus TV.

 

Iššūkiai Lietuvai ir Aljansui

Nėra paprasta įvertinti grėsmės šalies saugumui lygį. Tokie vertinimai visuomet yra iš dalies subjektyvūs ir tai susiję su šalies istorine patirtimi, potencialaus priešininko galimybių ir ketinimų vertinimu. Todėl neretai Baltijos šalių ar Lenkijos reiškiami nuogąstavimai dėl Rusijos keliamos grėsmės kai kurių mūsų sąjungininkų būdavo priimami kaip perdėti, kaip galima istorinės patirties liekana. Tačiau šiandien sunerimusi visa Europa.
Įvykius Ukrainoje akylai stebi ir vertina mūsų ir kitų Aljanso šalių ekspertai. Dar praėjusių metų rugsėjį NATO viršūnių susitikime Velse buvo priimti labai svarbūs sprendimai dėl Aljanso narių saugumo stiprinimo. Pagrindinis dėmesys skiriamas Baltijos šalims, Lenkijai, Bulgarijai ir Rumunijai.
Kaip žinia, į Lietuvą jau atvyko papildomos sąjungininkų pajėgos, sustiprinta NATO oro policijos misija, bus įkurti NATO vadovavimo elementai. Parengta ir jau pradėta įgyvendinti kryptinga pratybų programa. NATO į iškilusią grėsmę sureagavo greitai, vieningai ir atsakingai. Minėtomis saugumo stiprinimo priemonėmis NATO šalys ir Aljanso vadovybė demonstruoja solidarumą su labiausiai pažeidžiamomis sąjungininkėmis. Šios priemonės bus įgyvendinamos tol, kol Rusijos politika Baltijos regione ir kitur taps mažiau agresyvi ir labiau nuspėjama.
Todėl šiais ir ateinančiais metais Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse matysime nuolatos besikeičiančius NATO šalių karius, atplaukiančius karo laivus. Sąjungininkų kariai gyvens ir treniruosis kartu su Lietuvos kariais. Pratybose jie tobulins karinį sąveikumą, mokysis veikti kartu.
Ypač didelį dėmesį mūsų regionui skiria Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) – jų indėlis į Baltijos šalių saugumą bus labai didelis. Daugelis jau turbūt turėjote galimybę pamatyti Lietuvoje tarnaujančius JAV karius, pravažiuojantį karinį transportą ar praskrendančius sraigtasparnius. Šiuo metu su JAV deriname nemažai kitų gynybinio bendradarbiavimo stiprinimo projektų.
Mes taip pat privalome atlikti savo namų darbus. Vienas iš svarbiausių uždavinių –Lietuvos kariuomenės kovinių dalinių sukomplektavimas ir jų aprūpinimas modernia technika ir ginkluote. Augantis krašto apsaugos biudžetas ir mūsų sąjungininkų parama turėtų leisti pasiekti šiuos tikslus per artimiausius metus.
Kaip žinia, Valstybės gynimo taryba ir Seimas priėmė sprendimą šįmet Lietuvoje atkurti privalomąją karinę tarnybą. Tai svarbus ir teisingas žingsnis esamoje situacijoje. Jis leis mums per trumpiausią laiką ne tik sukomplektuoti Lietuvos kariuomenės dalinius, tačiau taip pat prisidės prie spartesnio ir efektyvesnio kariuomenės rezervo rengimo.
Šiuo metu aktyviai diskutuojame, kaip šaukimo sistemą padaryti kuo skaidresnę ir visiems vienodai taikomą. Taip pat sieksime kiek įmanoma padėti tiems jaunuoliams, kuriems teks garbė ir pareiga devynis mėnesius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Remdamiesi užsienio šalių patirtimi, galvojame ir apie karybos pagrindų įtraukimą į mokymo programas.

 

Hibridiniai karai ir atsakas į juos

Šiuo metu vis dažniau išgirstame vartojant terminą „hibridinis karas“. Kol kas nėra vienodo jo apibrėžimo. Tačiau sutariama, jog tai yra viena iš karo tarp valstybių formų. Hibridinis jis todėl, kad tokiame kare ginkluotas kitos šalies užpuolimas (karas – pagal tradicinę jo sampratą) ar net karo paskelbimas nėra privalomas.
„Hibridinio karo“ sąvokos atsiradimas yra glaudžiai susijęs su tuo, kaip Ukrainoje buvo destabilizuojama padėtis, tam panaudojant informacines, diversines, visuomenės įbauginimo ir kitas priemones. Čia staiga ir tarytum iš niekur atsirasdavo gerai organizuotos aktyvistų grupės. Įsikišus teisėsaugai paaiškėdavo, kad grupės ginkluotos geriau negu vietos policija. Prisijungdavo vietos kolaborantai, su kurių pagalba kryptingais ir koordinuojamais veiksmais buvo užgrobiami administracijos pastatai, perimama svarbiausios miesto ir regiono infrastruktūros kontrolė.
Tai tik vienas iš pavyzdžių. Hibridiniame kare įmanomi įvairūs scenarijai ir gali būti panaudotas itin didelis kovos priemonių arsenalas. Todėl kiekvienu atveju atsakas į tokius priešininkų veiksmus bus skirtingas. Tačiau visuomet bus svarbūs du dalykai: reagavimo greitis ir visų valstybės institucijų įsitraukimas.
Todėl jau šiandien esame įkūrę greitojo reagavimo pajėgas Lietuvos kariuomenėje, kurios galėtų nedelsdamos sureaguoti į destabilizuojančius veiksmus šalies viduje. Taip pat aktyviai bendradarbiaujame su policija, Valstybės saugumo departamentu, pasienio ir kitomis tarnybomis, kurias galėtume pasitelkti krizių atvejais. Suprantama, esant poreikiui, įtrauksime ir kitas institucijas, visuomenines organizacijas, savanorius.
Labai svarbu nustatyti aiškias reagavimo procedūras nestandartinių situacijų atvejais. Ne visada bus laiko paklausti ministro, Prezidento ar NATO vadovybės, kokį sprendimą priimti. Todėl turime peržiūrėti įstatymus ir kitus teisės aktus, kad kuo aiškiau būtų apibrėžta institucijų atsakomybė, nustatytos aiškios reagavimo procedūros ir institucijų bendradarbiavimo mechanizmai.
Krašto apsaugos sistemoje taip pat stipriname strateginės komunikacijos ir kibernetinės gynybos pajėgumus. Nuo šių metų sausio pradėjęs veikti Kibernetinės gynybos centras koordinuos ir visos šalies pasirengimą ir veiksmus šioje srityje.
NATO labai panašiai adaptuoja savo pajėgumus – 2014 m. NATO viršūnių susitikime Velse buvo nuspręsta įsteigti itin aukštos parengties pajėgas. Krizės atveju jos būtų pirmos, kurios išvyktų į neramumų apimtą regioną. Šiose pajėgose dalyvaus ir Lietuvos kariuomenės padaliniai. Aljansas taip pat vis daugiau dėmesio skiria kibernetinio, energetinio saugumo ir kitiems nekariniams klausimams.
Diskusijų dėl naujų saugumo iššūkių Aljansui kontekste tikriausiai verta svarstyti ir Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio peržiūros klausimą. Šis straipsnis skelbia, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu. Ar gyvenant hibridinių ir kibernetinių karų laikais žodis ginkluotas vis dar būtinas?
Turbūt nereikia tikėtis, kad kažkas mus gins labiau negu mes patys save. Todėl svarbiausias mano uždavinys šiandien yra nacionalinių gynybos pajėgumų stiprinimas.
Tačiau 11-ųjų Lietuvos narystės NATO metų įvykiai taip pat parodė, kad jeigu Lietuvai teks kada nors gintis nuo išorės agresijos – konvencinės, hibridinės ar dar kitokios – mes nebūsim palikti vieni.

 

Šaltinis: 15min.lt



Komentuoti nebegalima.