Juozo Oleko asmeninė svetainė



Knyga apie Algirdą Brazauską

2009-12-08

Doc. Dr. Juozas Olekas

Rugsėjo mėnesį leidykla Versus Aureus išleido Gedimino Ilgūno knygą ,,Algirdas Brazauskas“. Tai jau šešioliktoji autoriaus knyga. Beveik pusė G. Ilgūno išleistų knygų skirtos žymiems mūsų tautos ir valstybės veikėjams. Skirtingi išgyvenimai, patirti išbandymai, nevienodai reikšmingi palikti pėdsakai. Tai, be abejo, priklauso ne tik nuo gyvenimo laiko ir vietos, bet ir nuo asmenybės savybių.

Knygoje ,,Algirdas Brazauskas“ autorius aprašo, kaip po Antrojo pasaulinio karo A. Brazauskas mokėsi, studijavo aukštojoje mokykloje, po to įtemptai dirbo. Herojus nekovojo prieš tarybų valdžią, nebuvo disidentas. Bet kažkam reikėjo auginti duoną, statyti namus, mokyti vaikus, kurti fizinės ir dvasinės būties sąlygas. Pasak įžymaus disidento, politinio kalinio – mirtininko Liudo Dambrausko, turime vertinti ne tik buvusius laisvės kovotojus, politinius kalinius, bet ir tuos, ,,kurie pasilikę laisvėje statė mokyklas, tiesė plentus, puoselėjo lietuviškas tradicijas, išsaugojo tautinį genetinį potencialą”. 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis VLIK‘o pirmininkas Steponas Kairys JAV 1959 m. rašė: ,,Į tarybinį aparatą yra įtraukta tūkstančiai patriotų, kurie nesižegnoja į Kremliaus bokštus. Yra visa eilė mokslinių, kultūrinių bei profesinių organizacijų, kuriose narių dauguma išlaikė bolševikinio režimo nesužalotą dūšią“.

Knygos autorius pastebi, kad tuometinėje Lietuvos TSR A. Brazauskas užėmė aukštas pareigas: vadovavo statybos ir statybų industrijos organizacijoms, rūpinosi krašto ekonomika. Jam visuomet buvo būdinga pagarba žmogui, tolerancija kitaminčiui. Šis bruožas tautos atgimimo metais nulėmė jo apsisprendimą būti su tauta, kurti ir puoselėti Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją. Kalbėdamas su žmonėmis A. Brazauskas visad buvo paprastas, dalykiškas, kiekvienam suprantamas. Šie jo asmenybės bruožai traukė žmones ir lėmė daugumos Lietuvos žmonių pasitikėjimą.

1988–1990 m. A. Brazauskas, kaip faktinis Lietuvos TSR vadovas, kontaktuodamas su Tarybų Sąjungos vadovybe ir palaikydamas ryšį su Sąjūdžio lyderiais, dažnai neutralizavo Maskvos spaudimą lietuvių tautinio išsivadavimo procesui, tuo reikšmingai prisidėdamas prie taikaus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1989 m. gruodį jam vadovaujant Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, tuo suardydama diktatorišką šios partijos monolitą.

Nuo 1990 m. sausio 15 d. A. Brazauskas ėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas. Jo vadovaujama LTSR Aukščiausioji Taryba panaikino 1940 m. liepos 21 d. vadinamojo Liaudies Seimo deklaraciją apie tariamą savanorišką Lietuvos įstojimą į Tarybų Sąjungą – taip nebeliko teisinio pagrindo laikyti Lietuvą Tarybų Sąjungos dalimi.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose A. Brazauskas išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Jis – 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m. kovą – 1991 m. sausį, A. Brazauskas dirbo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotoju. Knygoje aprašoma, kaip šiuo sudėtingu laikotarpiu jis vykdė Lietuvos ūkio pertvarkymą iš Tarybų Sąjungos komandinės-administracinės sistemos į nepriklausomos valstybės ūkinį gyvenimą, rinkos ekonomiką, organizavo Lietuvos ūkio funkcionavimą Tarybų Sąjungos ekonominės blokados metu. Po Pirmosios Vyriausybės atsistatydinimo A. Brazauskas, kaip parlamento narys, grįžo į Aukščiausiąją Tarybą.

G. Ilgūno knygoje detaliau aprašomas ypač ryškus A. Brazausko gyvenimo ir veiklos periodas – Lietuvos Respublikos Prezidento pareigos 1992–1998 m. ir darbas šalies Ministru Pirmininku 2001–2006 m. A. Brazauskas jau kelis dešimtmečius yra vienas populiariausių Lietuvos žmonių, vienas geriausiai išmanančių Lietuvos ūkį ir ekonomiką. Tai neatsiejama nuo jo asmenybės. Daugelis Lietuvos žmonių stebėjo ir stebi jo valstybinę ir visuomeninę veiklą, remia jo santūrią, prognozuojamą politiką ir darbus.

Nepaisant to, kad A. Brazauskas buvo vienas populiariausių Lietuvos žmonių, turėjo jų pasitikėjimą, ėjo pačias svarbiausias valstybės pareigas, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jam, kaip niekam kitam, teko patirti ne tik kritikos, bet ir neapykantos, šmeižtų, dvasinio purvo lavinos. Autoriaus nuomone, A. Brazauskas, kaip ir kiekvienas žmogus, darė klaidų, tačiau niekada nekaltino kitų. Jis niekada nekerštavo, visada stengėsi suprasti jį kritikuojantį oponentą, nesistengė ,,suvesti sąskaitų“ net su jį šmeižusiais ar užgauliojusiais žmonėmis. Tų kaltinimų, šmeižtų ir užgauliojimų niekada netrūko, netrūksta ir šiandien, tačiau ši plūdimosi ir ,,komentarų“ tema knygoje nekonkretinama, detaliau neplėtojama.

Ši knyga anksčiau autoriaus rašytų tekstų, patirtų įspūdžių tęsinys. Tai – Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko politinė biografija. A. Brazausko politinė veikla knygoje nušviesta pasitelkiant valstybės institucijų dokumentus, Respublikos Prezidento bei Vyriausybės kanceliarijų ir kitų institucijų archyvus, asmeninį A. Brazausko archyvą, kuriame daug jo paties rengtų dokumentų, jo patarėjų rengtų dokumentų ir kalbų taisymai, papildymai, redagavimas, jo paties rašytų kalbų tekstai. Knygoje panaudoti ir žiniasklaidoje skelbti A. Brazausko bendradarbių, politologų vertinimai bei asmeninis autoriaus patyrimas. Knygoje per Algirdo Brazausko gyvenimą bei darbus nušviestas ir jo laikmetis. Tai XX a. antrosios pusės aneksuotos Lietuvos ir XX a. pabaigos – XXI a. pradžios nepriklausomos Lietuvos istorijos bruožai.