Juozo Oleko asmeninė svetainė
Laisvalaikis
Kai taip esi įsisukęs į politiką kaip aš laisvalaikiui laiko lieka labai nedaug, todėl kiekvieną laisvą valandėlę norisi praleisti kuo įvairiau. Pirmoji atgaiva yra vienoks ar kitoks pasidarbavimas sode, dažniausiai tai sodo vaismedžių ir dekoratyvinių augalų genėjimas ar karpymas ir įvairių figūrų formavimas. Su žmona mėgstame nepraleisti ir teatro premjerų bei pasisukti šokių aikštelėse. Tačiau daugiausia laisvalaikio praleidžiu aktyviai sportuojant. Kiekvieną vasarą su šeima ir draugais bent po savaitę skiriame žygiams baidarėmis ir dviračiais įvairiose Lietuvos vietose. Mielai ilgėliau sustodami susipažinti su istorinėmis kultūrinėmis tėviškės vertybėmis ir pasikeisti nuomonėmis apie gyvenimą su vietos gyventojais. Taip šią vasarą yrėmės nuo Jatkonių tvenkinio Aluočio, Jaros ir Šventosios upėmis ir sutikome daug labai įdomių žmonių Anykščių rajone. Tiesa kai kur Aluočio upėje daugiau kirtome ir valėme upės vagą nuo užtvarų, nei irklavome, tačiau dabar galiu garantuoti, jog ji visai neblogai praplaukiama. Na, o dviračių pedalus dar savaitę mynėme aplink Druskininkus. Čia turiu pasakyti, jog apylinkės ir vaizdai bei žmonės yra puikūs, tačiau į pačius dviračių takus dar reikia investuoti, nes jau labai daug kur senoji takų asfalto danga yra iškilnota šalčio ir medžių šaknų. Tačiau visur malonūs ir mėgstantys pabendrauti žmonės. Ar tai būtų gatvinis Švendubrės kaimas, ar miškininkų sukurtas „Girių aido“ muziejus, tautodailininko sodyba ar Latežerio bei Ratnyčėlės pakrantės.
Esu pabandęs ir Sibiro upių tėkmę. 2006 m. vasarą kartu su žmona ir sūnumi bei grupe draugų lankėme lietuvių tremties ir mano gimtąsias vietas Krasnojarsko krašte. Surengėme virš 200km žygį baidarėmis Manos upe, aplankėme virš dešimties nykstančių kaimų į kuriuos buvo ištremti Lietuvos žmonės, lankėme kapus, fiksavome istoriografinę medžiagą, kalbėjomės su dar menančiais mūsų tautiečių vargus ir keletu dėl vienokių ar kitokių priežasčių tremtyje pasilikusiųjų. B.Unguto gyvenvietėje pagal tėčio nupieštas schemas suradau trobelę buvusią ligoninę kurioje gimiau, o M.Ungut kaime kur buvo mūsų gyventa. Bendras nykstančių kaimų vaizdas liūdnokas, tačiau ir įdomus, nes niekur kitur tokio nepamatysi, be to labai graži pakrančių laukinė gamta, stačios uolos, kai kur iškylančios tiesiai iš vandens. Ir didelis pasididžiavimas Lietuvos žmonėmis kurie atlaikė visa kančias ir išsaugojo laisvės viltį.
Grįžtant iš šios kelionės ir pasijutę tvirtesni sutarėme dar dėl vienos kelionės, užnešti Lietuvos trispalvę kurią pasisiuvome Sąjūdžio metais ir kurią išgelbėjome iš Manos upės, kai buvome su baidare apsivertę, ant aukščiausios Alpių kalnų viršūnės. Tai įgyvendinome po labai trumpos aklimatizacijos su įvairiais kopimo ir nusileidimo nuotykiais 2007 m. vasarą užkopę ant Monblano kalno bet kalnai mus vilioja dažniausiai žiemos metu kai bent savaitėlei bandome surasti sniego ir skrieti jų šlaitais su slidėmis.
Nuo vaikystės laikų pagrindinė sporto šaka futbolas. Dar vidurinės mokyklos moksleivis žaidžiau už tuo metu stiprią Vilkaviškio „Metalo“ komandą. Iki šiol daugiau kaip trisdešimt metų esame išsaugoję gražią tradiciją kiekvienų metų pirmąjį rugpjūčio šeštadienį susirinkti jaunystės mieste ir sužaisti veteranų mačą tarp tų kurie išvykome iš Vilkaviškio ir tų kurie pasiliko gyventi jame. Nežiūrint rezultato tai visuomet šventė visiems susitikusiems, prisimenantiems jaunystę ir mylintiems tikrąjį sporto karalių futbolą. Futbolą jau trečią kadenciją tebežaidžiu ir seimo komandoje, šiuo metu esu ir seimo futbolo klubo viceprezidentas. Paskutinį mačą su Jonavos savivaldybės komanda 2008 m. rugsėjo 06 d. baigėme draugiškai 6:6. Vieną įvartį po gražaus komandos draugo perdavimo pelniau ir aš, o kitą komandos draugas po mano atsakomojo perdavimo. Varžybos vyko gražėjančioje Šveicarijos gyvenvietėje kur susibūrusi labai aktyvi ir šauni bendruomenė. Taip pat jau sezonas kai kartu su savo buvusiais vaikų komandos auklėtiniais ir jų draugais Sekmadienio lygoje atstovauju „Euforijos“ komandai, šiame turnyre taip pat esu atidaręs savo įvarčių sąskaitą.
Kartais dėl kompanijos sužaidžiu krepšinį ar tenisą už Vyriausybės ar socdemų komandas, sėkmė lydi permaininga bet juk sportuojame ne dėl rezultato o dėl proceso. Taip pat sudalyvauju įvairiuose žygiuose pėsčiomis ar tradiciniuose Naujametiniuose bėgimuose Vilniuje. Be aktyvaus sportavimo organizuoju įvairius sporto renginius jaunimui. Ne vienerius metus dėl mano įsteigtų taurių varžėsi jaunieji Kazlų Rūdos ir Vilniaus Fabijoniškių mikrorajono futbolininkai. Fabijoniškėse vyksta ir reguliarūs tarpmokykliniai krepšinio turnyrai Krašto apsaugos ministro J.Oleko taurei laimėti. Keletą metų buvau Lietuvos gatvės vaikų futbolo federacijos garbės prezidentu, todėl stengiuosi aktyviai prisidėti prie sporto salių ir aikštynų renovavimo darbų.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios dalyvavau Rotary judėjimo atkūrimo veikloje ir jau šešiolikti metai esu Vilniaus Rotary klubo nariu, 1996-1997 rotarietiškais metais buvau ir jo prezidentu. Tai yra puiki galimybė ir forma geradariškai veiklai.
Vieną kitą laisvesnę pavakarę ar savaitgalį išeinu į gamtą ir su medžiokliniu šautuvu ar foto aparatu. Medžioklė ypač su fotoaparatu suteikia nuostabių akimirkų.
Kai kas nors klausia kaip suspėju, žinau tik du paaiškinimus. Reikia truputį anksčiau atsikelti ir truputį vėliau atsigulti.